Šiandieniniame pasaulyje esama labai didelės tikimybės būti apgautam ar įveltam į kokias nors pinkles. 
Ypač daug sukčiavimo būdų atsiranda ten, kur dalyvauja pinigai. Per paskutinius šimtmečius sukurta ir naudojama be galo daug ir įvairių finansinio sukčiavimo būdų. Kuo didesnis žmonių skaičius įtraukiamas į sukčių pinkles, tuo tas būdas grėsmingesnis ir pavojingesnis.
Siūlome pasiskaityti dr. Audrius Dzikevičiaus (klubo „Pinigų srautas“ viceprezidentas, VGTU docentas) komentarus ir patarimus apie paplitusius sukčiavimo būdus ir priemones kaip jų išvengti.
Iš finansinio sukčiavimo būdų populiariausiais galima laikyti finansines piramides ir Ponzi schemas. Finansinės piramidės – tai palyginti neseniai atsiradęs, netvarus verslo modelis, kai už kitų žmonių įtraukimą į tariamą veiklą, jokios prekės ar paslaugos neteikiant, siūloma pinigų. Tiksliau tariant, vyksta manipuliacija pinigais, jokios pridėtinės vertės nesukuriama. Modelio esmė – pritraukti kuo daugiau dalyvių.
Piramidės dalyvis, vienąkart įmokėjęs pinigus, žino, kad jo atlygis didės didėjant jo pritraukiamų dalyvių skaičiui, daugėjant pastarųjų pritraukiamų dalyvių ir taip iki finansinės piramidės apačios. Kadangi pridėtinės vertės nesukuriama, pinigai iš piramidės apačios keliauja į jos viršūnę, kurioje būna susitelkę piramidės įkūrėjai, valdantys lėšų judėjimą. Kuo žemiau finansinės piramidės dalyvis, tuo didesnę riziką prarasti lėšas jis patiria.
Matematiškai apskaičiuota, kad apie 88 procentus visų investuotų pinigų prarandama, kad ir koks būtų dalyvių skaičius. Taigi, galima daryti išvadą, kad piramidės schema yra netvari ir pasmerkta žlugti. Taip ir įvyksta, kai piramidės viršūnėje esantys asmenys (dažnai tai būna pirmi trys piramidės lygiai, sutelkti vienose rankose neinvestavus nė vieno lito į sistemą) dalį piramidės lėšų susimoka sau. Tokia baigtis ištiktų ir bet kurį komercinį banką, jei indėlininkai sumanytų visi vienu metu išsiimti jame laikomus pinigus. Piramidės principu Lietuvoje veikė „Sekundės“ bankas, 1994 m. jis bankrutavo ir indėlininkams liko skolingas apie 40 milijonų litų.
Pirmosios Ponzi schemos imtos taikyti JAV dar XX amžiaus pradžioje. Į tokią schemą buvo įviliota apie 40 tūkstančių žmonių, ir jie per pusę metų įnešė 15 milijonų JAV dolerių. Ši schema veikia panašiai kaip finansinė piramidė, bet yra patvaresnė ir visgi turi esminių skirtumų. Jos esmė – siūlant pernelyg aukštą investicinę grąžą, sukuriamą schemos dalyvių, pritraukti kuo daugiau naujų dalyvių, ir taip toliau. Schemos įkūrėjas paprastai būna iškalbingas, charizmatinis ir turintis įtaigą žmogus. Bendraudamas tiesiogiai su žmonėmis, įtraukia juos į pinkles. Pavyzdžiui, jis pradeda reklamuoti didelės grąžos trumpojo laikotarpio investicijas, tarkime, kad iš investavimo valiutų rinkoje bus gaunama 30 procentų metinių palūkanų. Pirmiesiems investuotojams žadėtoji grąža išmokama, taip pasklinda kalbos ir visi puola investuoti. Grąža mokama ne iš investuotų lėšų prieaugio, o iš pritrauktų naujų dalyvių pinigų. Esami dalyviai, jau gavę pirmąjį pelną, reinvestuoja lėšas į siūlomas ilgesnio laikotarpio schemas, pagal kurias žadamas dar didesnis pelningumas, ir taip pailginamas schemos gyvavimo laikas. Schema gyvuoja tol, kol ją valdo pinigus susirinkęs įkūrėjas. Žlugimas įvyksta tada, kai neišmokama investicinė grąža ar schemos veiklą sustabdo valdžios institucijos.
Taigi, kad būtų išvengta sukčių pinklių, prieš priimant bet kokį investicinį sprendimą patartina laikytis kelių nerašytų taisyklių. Pirmiausia, turi būti nepamirštama vadovautis sveiku protu ir racionaliai įvertinti visas investicines galimybes. Antra, būtina patikrinti, ar investicinių vienetų platintojas veikia legaliai ir siūlo realius produktus, beje, tai galima padaryti Lietuvos banko interneto tinklapyje. Trečia, prieš investuojant į didelės rizikos produktus reikėtų pasikonsultuoti su finansų makleriais, patarėjais ar teisininkais.
Linkime būti būdriais ir nesusivilioti greito pelno pažadais!