Greitieji kreditai: priežiūros institucijos yra bejėgės prieš jų kūrybiškumą

Nors ir kaip garsiai būtų kalbama apie nukentėjusiuosius nuo greitųjų kreditų (GK), tačiau GK bendrovės atrodo auga kaip ant mielių ir jokie draudimai joms nebaisūs… GK bendrovės vis dar yra galvos skausmas priežiūros institucijoms ir penas fizinių asmenų bankroto administratoriams. Lietuvoje yra apie dvidešimt greituosius kreditus teikiančių bendrovių, tačiau kai kurios paslaugas siūlo naudodamos kelis skirtingus prekinius ženklus ir platformas.

GK reklamos pilna visur – ant troleibusų. Ant oro balionų. Skrajutėse. Ant lenktyninių automobilių. Televizorių ekranuose. Reklaminiuose stenduose. Pašto dėžutėse. Ausyse. Gerklėje. Jos skatina imti ir būti šiuolaikišku jaunuoliu. Jos yra patikimos ir artimos kaip jūsų močiutė. Jos rodo kelią į finansinę laisvę ir nepriklausomybę.

Manote, nėra paklausos paskoloms, kurių metinės palūkanos viršija 100 procentų? Viena greitųjų kreditų asociacija, vienijanti tik tris bendroves, iki 2013 metų pabaigos pateikdavo statistiką – jų greitųjų kreditų portfelis siekė 282 mln. litų, o paslaugomis naudojosi 443 tūkstančiai klientų. Turbūt akivaizdu, kodėl nėra statistikos apie visų bendrovių išduotus greituosius kreditus ir vidutines jų palūkanų normas.

Priežiūros institucijos yra bejėgės prieš jų kūrybiškumą. Po to, kai pradėta reikalauti reklamose informuoti apie greitųjų kreditų palūkanų normas, daugelis pakluso. „Pirmoji paskola ir gimtadieninė paskola – nemokamai!“ Atsirado ir daugiau finansinės alchemijos: „Susigrąžink 10 proc. paskolos!“ Pasiskolink 1000 eurų, susimokėk 2000 eurų palūkanas ir grąžos gausi 100 eurų. Nieko sau pasiūlymas! Bet ar kas jį gerai „įsiskaitė“?

GK bendrovės randa būdų, kaip pateikti savo „privalumus“ ir kaip gauti naudos. Nieko nuostabaus, juk tai verslo įmonės ir jų tikslas vienas – didinti pelną. Jeigu neskolins legaliai veikiančios GK bendrovės, vis tiek žmogus ras kur pasiskolinti, tik dar neaišku ar ne iš tų, kurių sėbrai kaip tik sėdi tvora aptvertose įstaigose… Ne vartojimo kreditai yra problema, o žmogaus besaikis noras vartoti ir nesugebėjimas valdyti savo finansų – būtina yra kalbėti apie finansinio švietimo trūkumą ir šį trūkumą mažinti.

Siūlomos dvi išeitys:

1) Mokyklose bent dešimtadalis laiko, skiriamo, pavyzdžiui, chemijos ar muzikos pamokoms, turėtų būti skiriamas asmeninių finansų valdymo įgūdžiams ugdyti;

2) Finansiškai luošinančias paslaugas teikiančioms bendrovėms biurus steigti leisti tik tuose tvora aptvertuose pastatuose, iš kurių dažniausiai dabar skambinėja telefoniniai sukčiai.

Gal skamba per daug drastiškai? Gal ne demokratiškai? O gal tikrai reikėtų mokyklose mokyti ne integralines lygtis spręsti, o savo finansus skaičiuoti. Na jeigu taip, eksperimento dėlei, paklaustume savo vaikų ar kaimynų koks yra jų mėnesio biudžetas arba kuo skiriasi pelnas nuo pajamų arba investavimas nuo taupymo, kaip manot, kiek procentų teisingų atsakymų surinktume?

Paskola